Šėrimas. Atrodo, kad nedideliam šuniui reikia mažai ėdalo. Ne visai. Juk maži šunys įprastai yra labai judrūs, aktyvūs. Jiems nueiti tą patį atstumą reikia daugiau žingsnių nei didesniems jų „giminaičiams“. Taip pat maži šunys išnaudoja daugiau energijos palaikyti tinkamą kūno temperatūrą, nes dažnai turi trumpesnį kailį.
Rinkitės subalansuotą ėdalą pagal jo gyvenimo būdą, sveikatos istoriją. Jei šuo alergiškas – venkite grūdų, rinkitės ėdalą su vienos rūšies gyvuliniu baltymu. Kai kurie gamintojai siūlo ėdalą specialiai mažų veislių šunims. Toks ėdalas yra paruoštas mažesniais gabaliukais, kad būtų lengva kramtyti ir virškinti. Ėdalo mažiems šunims pasirinkimą rasite mūsų el. parduotuvėje.
Meilūs maži snukučiai taip pavergia šeimininkus, kad kartais jie dalija skanukus už nieką. Nepadauginkite skanėstų. Jie turi sudaryti labai nedidelę gyvūno raciono dalį. Svarbu mažos veislės gyvūno neperšerti, nes priaugus svorio jam ne tik taps sunku judėti, sąnariai patirs apkrovą, bet ir iškils rizika daugeliui organų.
Judėjimas, traumos. Mažų veislių šunys yra trapesni nei didelių. Jiems negalima šokinėti, nušokti nuo aukštų baldų ar paviršių. Slystelėjimai, sumušimai jiems pavojingi, nes jų kūno sandara nėra tvirta. Būtina mažą šunį auginti „ant žemės“, tai yra, nemokyti šokti ant lovos, neleisti pačiam nušokti nuo baldų. Jei tai neišvengiama – naudokite laiptelius. Tokius šunis geriau vedžiokite su petnešomis, o ne pavadėliu, nes jis gali lengvai įsipainioti tarp letenų.
Dantys. Tai nėra stiprioji mažų veislių šunų dalis. Gyvūnų pieniniai dantys krenta, juos keičia nuolatiniai, bet dažnokai mažų veislių šunims pieniniai dantys neiškrenta. Dėl to labai lengvai atsiranda ir klesti įvairios dantų ligos. Apskritai mažų veislių šunys labiau linkę sirgti įvairiomis dantų ligomis. Ypač mopsai, kurių dantys suauga labai arti vienas kito. Tokia struktūra lemia, kad maistas užstringa tarp dantų, bakterijos kaupiasi, o tada nebeišvengiamos dantenų ligos. Visų mažų veislių šunų augintojams būtina reguliariai vežti augintinį pas veterinarą dantų apžiūrai, jei reikia – atlikti burnos higieną.
Dresūra. Nuo mažumės dresuokite savo šunį. Nesvarbu jo dydis – šuo turi klausyti savo šeimininko, o pastarasis – užmegzti tvirtą ryšį su augintiniu. Mažam šuniui treniruotė turėtų trukti apie pusvalandį per dieną. Jauniems šunyčiams, kurie trykšta energija, gali reikėti ilgesnių užsiėmimų. Dauguma nedidelių veislių keturkojų mielai žaidžia traukdami virvę, atnešdami pagaliuką, kamuoliuką, ieškodami paslėptų skanėstų.
Svarbu ir socializacija. Tai padeda išvengti agresijos, kuri dažnai siejama su mažų veislių šunimis. Dažnai vedžiokite keturkojį tarp kitų gyvūnų bei svetimų žmonių. Didinkite jo pasitikėjimą savimi.
Žiemos pavojai. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad maži šunys yra silpnesnio imuniteto. Veikiau jie lengviau pažeidžiami šalto, drėgno oro. Dažnai mažų veislių šunys turi trumpą kailį, pavyzdžiui, taksai, terjerai, o kinų kuoduotasis išvis beplaukis, todėl yra ypač jautrūs šalčiui. Žiemą jiems išėjimas iš šiltų namų į stingdantį lauką yra nemaloni patirtis. Supraskite tai ir nevedžiokite per ilgai. Nepamirškite apvilkti palto. Jei gyvūnas lauke sušlapo, nedelsdami išdžiovinkite kailį džiovintuvu. Venkite skersvėjų, nes mažų veislių šunys neatsparūs perpūtimui, lengvai peršąla. Tokiems augintiniams ypač pavojingas plaučių uždegimas – tai, deja, dažna nugaišimo priežastis.
Mažų veislių šunims reikia skirti tiek pat dėmesio, kiek ir didesniems. Svarbu pasirūpinti, kad jie netaptų agresyvūs ar jautrūs pamatę svetimus gyvūnus, žmones. Dresūra turėtų būti kasdienė veikla, kuri gerins jūsų ir keturkojo santykį. Nepamirškite apsilankymų pas veterinarą, kad būtumėte ramūs ir dėl fizinės sveikatos būklės. Burnos higiena, sąnarių sveikata ypač svarbi mažų veislių šunims. Šaltasis metų laikas prideda papildomų pavojų – šaltas vėjas, drėgmė, drastiški temperatūrų skirtumai gali lemti susirgimus. Numatykite rizikas, ir išvenkite jų, kad augintinis išliktų sveikas ir žvalus.