Mityba

Baltymų svarba jūsų augintiniui

Baltymų svarba jūsų augintiniui
Baltymai – tai molekulės, būtinos žmogaus ir gyvūnų gyvybei. Visi organizmo sudėtyje esantys baltymai nuolat atsinaujina. Tam, kad organizmas galėtų tokiu būdu atsinaujinti ir tinkamai funkcionuoti, būtina užtikrinti tinkamą kiekį šių maistinių medžiagų kasdienėje mityboje. Supažindinsime jus su pagrindinėmis baltymų savybėmis ir naminių gyvūnų poreikiais.

Baltymas – kas tai?

Baltymai – tai didelės, sudėtingos molekulės, kurias sudaro aminorūgščių seka. Gamtoje sutinkama šimtai aminorūgščių, tačiau paprastai tik apie dvidešimt iš jų yra baltymų sudėtyje. Dvi tarpusavyje sujungtos aminorūgštys sudaro dipeptidą, trys – tripeptidą, o daugiau nei trys – polipeptidą. Baltymų struktūra yra sudėtinga, ji priklauso nuo juos sudarančių polipeptidinių grandinių, be kurių baltymai negalėtų atlikti savo funkcijos.

Dauguma aminorūgščių gali būti sintetinamos organizme iš statybinių medžiagų (anglies ir azoto), kurias gauname su maistu. Tačiau kai kurios iš jų (10 – šunų ir 11 – kačių atveju) apibrėžiamos kaip nepakeičiamosios, arba būtinosios (1 langelis). Šių aminorūgščių organizmas visai negali sintetinti arba negali sintetinti pakankamo jų kiekio, todėl jas būtina gauti su maistu. Nepakeičiamosios aminorūgštys: argininas, histidinas, izoleucinas, leucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas.

Dar viena nepakeičiamoji aminorūgštis – taurinas, ypač svarbi katėms, nes jų organizmai sintetina nepakankamai, todėl katės turi jo gauti iš maisto.

Taip pat yra aminorūgščių, kurios apibrėžiamos kaip iš dalies nepakeičiamosios. Jų į mitybą reikėtų įtraukti tik esant tam tikroms fiziologinėms ar patologinėms būklėms, kai organizmo sintetinamų aminorūgščių kiekis gali būti nepakankamas.

 Baltymų funkcijos

Baltymai atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų ir yra pagrindiniai organų ir audinių (odos, kailio, nagų, raumenų, kremzlių, sausgyslių, raiščių ir kraujo baltymų) struktūriniai komponentai. Fermentai, kai kurie hormonai (pavyzdžiui, insulinas) ir antikūnai taip pat yra baltymai.

Virškinamajame trakte suvirškinus baltymus išsiskiria aminorūgštys. Organizmo įsisavintos aminorūgštys naudojamos naujiems audinių baltymams sintetinti, ypač raumenyse ir kepenyse; taip pat fermentų, hormonų ir kitų junginių sintezei, priklausomai nuo organizmo poreikių. Jos taip pat naudojamos energijai gaminti tada, kai aminorūgštis netenka aminogrupės, kurios sudėtyje yra azoto. Baltymai, kaip energijos šaltinis, turi tiek pat kalorijų, kiek angliavandeniai, tačiau mažiau nei riebalai.

Paaiškinimas. Kai gyvūnas ėda ėdalą, kurio sudėtyje yra baltymų, jo organizmas šį baltymą suskaido į aminorūgštis, kurios vėliau gali būti panaudotos arba naujiems baltymams sintetinti, arba tiesiog energijai išeikvoti.

Baltymų kokybė 

Gyvūnams per parą reikia gauti tam tikrą kiekį baltymų ir įvairių aminorūgščių, atsižvelgiant į gyvūno fiziologinę ir (arba) patologinę būklę.

Baltymai būna įvairių rūšių ir skiriasi sudėtyje esančių aminorūgščių tipais ir skaičiumi. Aukščiausios kokybės baltymų sudėtyje yra optimalus arba labai geras visų nepakeičiamųjų aminorūgščių santykis ir gyvūno organizmas juos lengviau virškina.

Paprastai gyvuliniai baltymai yra kokybiškesni už augalinius baltymus.

Baltymai, esantys žaliavose, dažniausiai naudojamose augintinių ėdalui gaminti, labai skiriasi savo kokybe. Norint apeiti šį trūkumą ir padidinti su maistu įsisavinamų baltymų ir aminorūgščių kiekį, yra derinami gyvulinių ir augalinių baltymų šaltiniai.

Baltymų virškinamumas arba biologinis prieinamumas 

Biologinio prieinamumo arba virškinamumo kriterijus – tai viena svarbiausių maistinių baltymų savybių. Ji nurodo ne tik kaip baltymai virškinami, bet ir kaip organizmas juos pasisavina, taigi, ir panaudoja. Baltymų procentinė dalis maisto produkto sudėtyje savaime dar nėra šio produkto kokybės ženklas. Jei šie baltymai yra sunkiai virškinami, tuomet procentinė dalis neturi didelės reikšmės. Baltymų biologinis prieinamumas dažniausiai vertinamas atliekant virškinamumo tyrimus.

Apskritai gyvuliniai baltymai (gaunami iš kiaušinių, mėsos ir kt.) yra geriau įsisavinami nei augaliniai baltymai. Tačiau augaliniai baltymai, pavyzdžiui, iš grūdų ir ankštinių augalų, taip pat vaidina svarbų vaidmenį subalansuotoje mityboje.

Ką daryti, jei mano naminio gyvūno mityboje nepakanka baltymų?

Jei ėdalo sudėtyje nėra pakankamo kiekio kokybiškų baltymų, šunys ir katės paprastai tiesiog suėda didesnį kiekį ėdalo, kad iš jo gautų reikiamą baltymų ir aminorūgščių kiekį savo poreikiams patenkinti.

Konkrečiam gyvūnui reikalingas baltymų ir kiekvienos iš aminorūgščių kiekis priklauso nuo to, ar jis yra augimo, nėštumo, laktacijos, gimdymo periode, ir ar turi tam tikrų sveikatos sutrikimų. Visais šiais atvejais baltymų poreikis yra didesnis nei įprastai prižiūrimo suaugusio šuns ar katės.

Gyvūnai, kurie iš maisto negauna pakankamo baltymų kiekio, gali susidurti su sveikatos problemomis, pavyzdžiui, numesti svorio, prarasti dalį raumenų masės, jausti silpnumą, gali sutrikti virškinimas ir (arba) rastis edemos.

Naminiams gyvūnams baltymų stygiaus atvejai yra reti, dažniausiai gyvūnas yra šeriamas prastos kokybės ėdalu, kuris nėra pritaikytas jo rūšiai, gyvenimo tarpsniui ir aktyvumo lygiui.

Gyvūnams, šeriamiems ėdalu, kurio sudėtyje nėra gyvulinių baltymų (vegetarišku ėdalu), arba gyvūnams, šeriamiems nesubalansuotu ir netinkamu naminiu ėdalu, kyla didesnė rizika susidurti su baltymų ir aminorūgščių trūkumu.

Ką daryti, jei mano gyvūno ėdalo sudėtyje yra didesnis kiekis baltymų nei jam reikia? 

Šeriant gyvūną ėdalu, kurio sudėtyje yra didesnis kiekis baltymų nei reikia jo poreikiams užtikrinti, jokio papildomo teigiamo poveikio sveikatai nėra. Bet kuriuo atveju, sveikam gyvūnui per didelis baltymų kiekis greičiausiai nebus kenksmingas. Pertekliniai baltymai tiesiog suskaidomi organizme ir pašalinami su šlapimu.

Kita vertus, esant tam tikroms sveikatos problemoms, per didelis baltymų kiekis gali pasunkinti ligos procesą arba pabloginti gyvūno išgyvenamus simptomus. Dvi dažniausiai pasitaikančios būklės – inkstų ir kepenų nepakankamumas.

Dietą, pagrįstą dideliu kiekiu baltymų, galima rekomenduoti tais atvejais, kai dėl medicininių priežasčių (nutukimo, žarnyno malabsorbcijos ir kt.) reikia sumažinti vieno iš kitų makroelementų – riebalų ar angliavandenių – kiekį. Todėl, pavyzdžiui, dietos, sudarytos taip, kad mityboje būtų nedidelis riebalų arba angliavandenių kiekis, paprastai pasižymi didesniu baltymų kiekiu.

Tačiau šiandien neapsiribojame klausimu, kokį poveikį perteklinis baltymų kiekis turi sveikatai. Taip pat klausiame, kokį poveikį aplinkai turi gyvūnų šėrimas (ir žmonių valgydinimas) didesniu nei būtina baltymų kiekiu. Visų pirma gyvulinių baltymų gamyba reikalauja didelių išteklių (žemės sklypų, vandens, maistinių augalų ir kt.). Sumažinus suvartojamo gyvulinės kilmės ėdalo, kuriame yra perteklinis baltymų kiekis, ir renkantis alternatyvius baltymų šaltinius arba vartojant papildomą augalinių bei gyvulinių baltymų mišinį, galima sumažinti žalingą poveikį aplinkai bei užtikrinti optimalią šunų ir kačių sveikatą.

Vabzdžiai arba milčių lervos – tai tvaresnė mėsos, kaip baltymų šaltinio, alternatyva, tinkama tiek žmonių, tiek gyvūnų mitybai. Šie vabzdžiai pasižymi dideliu kiekiu aukštos kokybės baltymų, kurie patenkina organizmo įvairių aminorūgščių poreikį. Skaityti plačiau

 

Bibliografija

– Nacionalinė mokslinių tyrimų taryba. 2006 m. Šunų ir kačių maistinių medžiagų poreikis. Nacionalinės akademijos leidykla, Vašingtonas, Kolumbijos apygarda.

– Smulkiųjų gyvūnų klinikinė mityba, 4 leidimas, 2000 m., Red. Hand, Thatcher, Remillard ir Roudebush.

– Europos gyvūnų ėdalo pramonės federacija (FEDIAF), 2019 m. Mitybos rekomendacijos visaverčiam ir papildomam ėdalui katėms ir šunims. www.fediaf.org